Aleknaičių vėjinis malūnas
Jonas Treškevičius
Pakruojo rajono vėjiniai malūnai, Pakruojis, 1980 m. LII, Etnografijos sektoriaus archyvas, Byla Nr.893, p.166-168.
Statytas XIX a. pabaigoje. Statęs pats savininkas Šopė Vincentas. Vėliau malūne šeimininkavo Vincento brolis Kazimieras. Po Kazimiero mirties (apie 1938 – 1939 m.) malūnas atiteko sūnui Juozui. Malė Juozas iki kolūkio susikūrimo. Vėliau malūnas perkeliavo kelių „melnikų“ rankas. Malė Kupriūnas Vincukas, Petraitis, Čiapaitis. Apie 1956 – 1957 metus malūne įrengti valcai. Meistravo trys latviai. Valcai parvežti iš Latvijos. Šalia valcų buvo ir prastas malimas. Malti nustota apie 1968 – 1969 metus. Tais metais kepurė perdengta šiferiu, pastatas panaudotas kolūkio ūkiniams reikalams.
Malūnas akmeninis, kampuota kepure, triaukštis, be galerijos, turėjęs dvejas girnas – prastam malimui ir pikliui. Pastatytas malūnas ant nedidelės kalvelės, papėdėje Kruojos upelio.
Pirmame aukšte stovėjo pikliaus dėžė, antrame girnos, trečiame – užtraukiami grūdų maišai. Vidinei įrangos daliai panaudota ąžuolo mediena.
Girnos pradžioje naudotos akmeninės, vėliau – lietinės. Medžiagą parsiveždavo iš Šiaulių.
Prie gero vėjo ir naktį buvo malama. Dieną vėjo kryptį nustatydavo vėjarodė – kregždutė. Nakties metu vėjo kryptis nustatoma pagal malūno kampus.
Sparnus prieš vėją pasukdavo „ožiuku“.
Žemės savininkas turėjo 30 ha. Žemės darbams samdė vaikiasą, mergiotę, šiaip kokį vieną kitą valsietį.
Drobes, sparnams aptraukti, ausdavo namuose, susiūdavo iš dviejų palų.
Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą malūne svarstyklių nebuvo. Mokestį imdavo nuo maišų. Smetonos laikais – jau sverdavo. Už sumaltą javų centnerį valstiečiai mokėdavo apie 25 centus.
Malami buvo šie javai: kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, žirniai, vikiai. Maldavo ir giles. Pikliuodavo dažniausiai kviečius, rugius. (nors pastaruosius per „loską“). Miežių visai nepikliuodavo, kadangi aštrios ašakos labai drasko šilką, o jis brangus būdavo.
Po Pirmojo Pasaulinio karo buvo atliktas malūno remontas. Remontavo vietinis nagingas meistras. Už remontą meistras pinigų neėmęs, susitaręs su savininku, kad kurį laiką naudosis malūnu. Tačiau pradėjus malti, savininkas pamatęs, kad grūdai birte byra, o tų vežimų prie malūno kasdien daugėja, nebeiškentęs ir meistrą pravijęs.
Antrasis malūno savininkas Šopė Kazimieras buvęs toks prie „onoro“, sūnus – Juozas – šaip sau. Valstiečiai malūnininkams jokių kokių tai nuolaidų nedarę, o ir to reikalo nebuvę. Malūnininkas tau sumala, o tu užmoki ir baigtas kriukis. Jeigu kas nepatinka – netoliese tavo javų laukia Montjurgių, Ramonaičių ar Lygumų vėjiniai malūnai.
Malūnas – lauko akmenų mūro, rišto kalkiniu skiediniu. Tarpams tarp akmenų užpildyti naudoti smulkesni neskaldyti ir skaldyti akmenys. Mūras ties pirmo aukšto grindimis – 1,2 m storio. Link viršaus pamažu plonėja, bet tikslus storis nėra išmatuotas. Durų ir langų angoms, jų viršaus skliautams suformuoti panaudoti raudonų plytų apvadai.
Malūnas 14,3 m aukščio, kūgio, siaurėjančio į viršų, formos, 3,5 aukšto. I aukšte – 11,5 m skersmens, viršuje skersmuo neišmatuotas. I aukšto ŠR ir PV fasade yra durys, priešinguose – langai. Du langai, lygiagrečiai esantiems pirmame, yra ir II aukšte. III aukšte langai išdėstyti lygiagrečiai I aukšto durims. Visas malūnas iš išorės ir vidaus tinkuotas. Malūno kepurė – pailgos aštuonkampės formos, atsukta buvusių sparnų fasadu į pietvakarius. Dabar dengta šiferiu. Aukštų perdangos – medinių sijų, įtvirtintų sienų kiaurymėse. I ir II aukštų sijos papildomai įtvirtintos spyriais.
Malūno sparnai buvę beveik iki žemės, kepurė pasukama grąžulu. Malūnas iki rekonstrukcijos turėjęs dvi girnas – prastam malimui ir pikliui.
Pirmame aukšte stovėjo pikliaus dėžė, antrame – giros, trečiame – grūdų piltuvės. Ketvirtame buvo įrengtas maišų pakėlimo mechanizmas. Vėliau pikliaus girnos pakeistos į valcus.
Dabartinė būklė – prasta
Dabartinė malūno būklė avarinė. Sparnų ir sparninio veleno, grąžulo nėra. Išorinių sienų tinkas ir akmenis rišantis skiedinys labai ištrupėję, keletas akmenų iškritę. Durys apipuvusios, langų nėra. Kepurės danga skylėta, todėl dalis jos konstruktyvo jau paveikta puvimo procesų.
Malūno viduje dalis perdangų sijų – supuvusios, grindų lentos fragmentiškai išlikusios tik antrame aukšte, tačiau taip pat beveik supuvusios.
Senųjų malūno įrenginių neišlikę. Pirmame aukšte likę po rekonstrukcijos įrengtų betoninių grindų fragmentai, grūdų betoninio bunkerio duobė. Trečiame aukšte likę valcų ir jų transmisijos fragmentai. Kepurėje išlikusios senosios kopėčios.
Malūnas 1996 m. perduotas Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn, tačiau iki šiol neinventorizuotas, teisiškai neregistruotas, nenaudojamas, neprižiūrimas, net neužsandarintas.