Zenono Baubonis, Dovilė Ryla
Vėjo malūnas savą istoriją seka tolygiais vėjais pasižyminčioje Pajūrio lygumoje. Vieta jam parinkta apdairiai – Lazdupio upelio prieslėnio krašte esančioje neaukštoje kalvelėje. Lazdininkų kaimo pastatai ir želdiniai vėjui netrukdė – malūnininko sodyba pastatyta už pusės kilometro į šiaurės rytus nuo jo, vienkiemyje. Malūnas suplanuotas statyti sodybos šiaurvakariniame, vieškeliu atskirtame krašte, kad netrukdytų geriausiam nuo jūros pučiančiam vėjui.
Iš rankų į rankas
Pradžioje, 1900 m., malūnas buvęs pastatytas ne šioje vietoje, o už 10 kilometrų esančiame Padvarių kaime. Malūną 1907 m. nupirko ir į Lazdininkus persikėlė ūkininkas Švatelis. Iki 1925 m. malūnas buvo perkamas ir parduodamas keletą sykių: iš Švatelio malūną nupirko vokietis Čaplierius, o, jam išėjus į I-ąjį Pasaulinį karą, žmona statinį pardavė vokiečiui Indzeliui. Iš Indzelio malūną nupirko lietuvis Šoblinskis, iš Šoblinskio – Lenkauskas. Iki Sovietų nacionalizacijos paskutinis malūno savininkas buvo iš Kazio Lenkausko malūną nupirkęs Jurgis Končius.
Končius, 1907 m. išvykęs į Ameriką, dirbo anglių kasyklose, susitaupė pinigų, grįžo į Lietuvą ir, nusipirkęs keletą hektarų žemės ir malūną, pradėjo ūkininkauti. Malė ir pikliavojo miltus ne tik savo, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams. Malūnininkui talkininkavo ir jo sūnėnas Jonas Gruoža. Pokario metais malūną nacionalizavo ir priskyrė Darbėnų kolūkiui, bet malūnininku iki pat mirties (1956 m.) tebedirbo Jurgis Končius.
Kepurę sukdavo visa šeima
Iki 1947 m. girnas sukusi vėjo galia, po to jas pradėta sukti traktoriumi, o, elektrifikavus kolūkį, – elektra. Neveikia malūnas nuo 1979 m. 1985 m. buvo nuspręsta jame įkurti malūnų muziejų. Jis restauruotas, bet ekspozicija dėl nežinomų priežasčių neįrengta. 1993 m. malūnas buvo parduotas buvusiam kolūkio inžinieriui Vytautui Grinevičiui. Galiausiai, po aštuonerių metų bylinėjimosi, malūną susigrąžino paskutinio savininko dukra Ona Stasė Nausėdienė.
Moteris prisimena, jog tėvukas Jurgis Končius malūną prižiūrėdavęs dieną naktį, ypač nerimaudavęs, jei artėdavo vėjuota naktis – būdavo, kad budi, neina gulti, kad prireikus galėtų atsukti malūno kepurę sparnais prieš vėją. Sukti kepurę subėgdavusi visa šeima.
Dabar malūno kepurės nebepasuksi: restauratoriai prieš dvidešimtį metų sumontavo naujus sparnus ir kepurę pritvirtino. Audros nelaukė – greitai nunešė vieną sparną...
2009 m., malūno savininkų pastangomis ir remiant Kultūros paveldo departamentui, malūno pastatas darsyk restauruotas, stengiantis kuo kruopščiau išsaugoti išlikusią autentiką.
Malūno charakteristika
Malūno pamatas – 0,6 m aukščio, juostinis, neskaldytų ir skaldytų akmenų, rištų skiediniu, mūro. Sienos ir kepurė – medžio karkaso. Sienos apkaltos horizontaliomis lentų eilėmis, jos dengtos skiedromis. Kepurės priekis ant grebėstų apkaltas vertikaliomis lentomis, o visa likusi jos dalis – skiedromis.
Malūnas – 3,5 aukšto, 15,5 m aukščio, aštuonkampės piramidės formos liemeniu. Aukštų perdengimai – medinių sijų. I aukštas – 11,5 m skersmens, IV – 6,95 m, skersmuo liemens viršuje – 6,2 m. I aukšto PR ir ŠV fasaduose buvo dvivėrės durys, bet vėlesnių rekonstrukcijų metu ŠV durys panaikintos. Švieslangių kiekis ir vieta laikui bėgant keisti ne kartą, todėl, kiek jų buvo vėjo malūno eksploatacijos metu, nustatyti sunku. Paskutinės rekonstrukcijos metu jų dar padaugėjo. Malūno kepurė – apskritimo plano, varpo formos, atsukta sparnų fasadu į pietus.
Kepurė būdavo pasukama šiandien tapusiu itin retu rankiniu suktuvu, tam naudotas jėgų dvejetas. Apie malūno kaklą įtaisytas krumpliaratis su vidiniais krumpliais kepurės viduje, jis kimba su dviem nedideliais krumpliaračiais, įtaisytais ant vertikalių ašių priešinguose malūno liemens šonuose. Ant šių ašių, kurių viršus įtvirtintas kepurės griaučiuose, o apačia – žemai perdangos sijose, užmaunama po kitą vienodą krumpliaratį. Vieno iš šių krumpliaračių krumpliai išsikišę aukštyn, kito – žemyn. Krumpliaračius jungia velenas, ant kurio yra ratas – suktuvas su rankenėlėmis. Veleno galuose išskaptuoti krumpliai susikabinę apatiniais krumpliaračiais. Sukant suktuvą, kepurė tolygiai, nelaužiant, pasukama norima kryptimi.
Sparnus laiko ketinė galva. Ant jos išlikęs 1846 metų įrašas. Malūną varant vėjui, sparnai buvę apie 1 m nuo žemės. Sparninio veleno krumpliaratis viršutiniu krumpliaračiu jungiasi su statvoliu, einančiu per visus malūno aukštus. Pirmame aukšte ant jo įtvirtintas statvolio apatinis krumpliaratis, verpstėmis sukęs girnas. Išlikusi tik viena girnų verpstė ir kitos – tik stovo dalis. Pirmame malūno aukšte stovėjo neišlikusios miltų dėžės, piklius. Antrame yra buvusių dviejų girnų dalys ir jų girnakmenių pakėlimo krano dalis. Trečiame buvo grūdų piltuvės, maišų užkėlimo mechanizmas. Kepurėje be sparninio veleno yra ir jo stabdymo medinio juostinio stabdžio dalys su valdymo svertu.