Kazliškių vandens malūnas
(Kazliškių km., Želvos sen., Ukmergės r.)
Srauni Siesarties upės srovė nuo seno traukė malūnininkų dėmesį. XX a. pirmojoje pusėje prie šios upės vandens malūnai stovėjo beveik kas penki kilometrai.
Kazliškių vandens malūnas pradėtas eksploatuoti apie 1800 m., tačiau dabartinis, matyt, yra vėliau perstatytas. Platų slėnį perkirtus 7 m pločio viršuje, iki 3 m aukščio užtvanka, susidarė 7 ha, vidutiniškai 2 m gylio tvenkinys, kurį dirbant malūnui galima buvo nuleisti iki 0,5 m gylio. Turint tokias vandens atsargas ir sraunios upės 3,2 m3/s vidutinį metinį vandens papildymą, galima buvo statyti ir rimtą hidroenergetinį įrenginį. Betoninėje pralaidoje pastatytos kameros, kur veikė 2 vertikalios ašinės 40 ir 20 AJ turbinos. Tokiai srauniai upei pažaboti teko žemiau tvenkinio esantį 40 m ilgio upės vagos krantų ruožą sustiprinti akmens ir betono nuvedamuoju kanalu. Galu į upę pastatytas stačiakampis apipjautų rąstų malūno pastatas plytų ugniasiene buvo padalintas į gyvenamąją ir gamybinę puses. Malūno akmenų ir plytų mūro cokoliniame aukšte buvo transmisija, pirmame aukšte ir keliais rąstų vainikais pakeltoje pastogėje bei virš jos pastatytuose priestatuose yra išlikusi visa įranga, kuria galima gaminti aukščiausios, pirmos ir antros rūšies kvietinius miltus, sėlenas, manų kruopas, rugių miltus duonai. Šis malūnas, iš visų aprašomų Rytų Lietuvoje, dirbo ilgiausiai – iki pat 2003 m. Deja, jo girnas suko elektros energija, nes tvenkinys jau seniau buvo nuleistas, o gyvenamąją malūno dalį pasiglemžė gaisras.
Zenonas Baubonis