Iki XX amžiaus vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugely vietovių gražiai puošė senieji vėjo malūnai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantinį įspūdį. Vėjo malūnai nesislėpdavo kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse. Jie užvaldydavo erdvę. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją. Miesteliuose, tarsi jausdami savo vertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis.

Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. Malūnų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų, variantų. Naudodami vėjo, vandens ar gyvosios jėgos energiją, veikė popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsemės laivuose ir pan. Lietuvoje vėjo malūnai taip pat suko įrengimus, nesusijusius su malimu. Tai sako ir išlikę terminai: lentų malūnai, vėlimo (vėlių) malūnai (9, 815)*. Vėjo malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje vėjo malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai.

Apie Lietuvos vėjo malūnus rašyta tik probėgšmais, ir daugiau kaip apie liaudies architektūros paminklus. Iš senesnių darbų minėtinas J .Petrulio straipsnis „Vėjiniai malūnai“ (17). Apie vėjo malūnus daugiau ar mažiau yra rašęs A. Raulinaitis (18), V. Milius (16), J. Šliavas (19), K. Čerbulėnas (3; 28). Socialiniu ekonominiu požiūriu malūnus yra nagrinėjęs V. Merkys (22), V. Puronas (14) ir kiti.

 

Kur ir kada pradėta statyti pirmuosius vėjo malūnus, neaišku. Europoje pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas 833 metais (20, 11). Tačiau nieko negalima pasakyti apie jo tipą. Pirmasis Persijos vėjo malūnų paminėjimas mus pasiekė iš X amžiaus (23, 7). XIII a. arabų geografas ad Dimaškijus aprašė ir nubraižė Persijos malūnus su vertikaliąja sparnų ašimi, sukamus stipraus vėjo (23, 9). Seniausieji Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII a. Tai malūnai su horizontaliąja sparnų ašimi (4, 143), visiškai nepanašūs į senuosius persiškuosius. Prancūzijoje jie pasirodo XII a., Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Čekijoje – XIII a. (20, 11), Livonijoje, Lenkijoje – XIV a. (2, 22), Lietuvoje irgi XIV a. (18, 354), Rusijoje – XV a. (23, 56), Baltarusijoje – XVI a. Kaip malūnai atsirado ir paplito Europoje, yra kelios nuomonės. Vieni mano, kad jie į Europą patekę kryžiaus žygių, kiti - arabų nukariavimų metu. Matyt, nesuklysime tardami, kad tai yra pačios Europos pajūrio ir lygumų gyventojų kūrinys. Viduržemio, Šiaurės, Baltijos jūrų pakrantėse buvo malūnų su sparnais, nuolat atgręžtais į vyraujantį vėją (5, 85). Iš tokių malūnų ir išsirutuliojo malūnai, gręžiami į vėją visu liemeniu.

Lietuvą, kaip ir mūsų kaimynus, malūnai greičiausiai pasiekė per Baltiją – seną ir judrų prekybos kelią. Pirmieji iš baltų su malūnais susipažino prie Baltijos gyvenę senieji prūsai. Pats žodis malūnas, pasak akademiko V. Mažiulio, yra prūsiškas. Be abejo, pirmieji vėjo malūnai buvo stiebiniai; kepuriniai Lietuvoje plinta nuo XVIII a. Didžiausia vėjo malūnų sankaupa Lietuvoje, kaip matyti iš 1777 metų liustracijos (27), buvo pajūryje, Žemaitijoje. Juo toliau į rytus, juo vėjo malūnų mažiau. Pavyzdžiui, pagal tą pačią liustraciją Minsko vaivadijoje buvo vos 3 vėjo malūnai. Iš iliustracijos, to laikotarpio Klaipėdos plano, uosto pakrančių aprašų jūreiviams matyti, kad mūsų pajūryje malūnų pristatyta beveik tiek pat tirštai kaip Olandijoje. Nemirsetos – Klaipėdos ruože vien Kretingalės apylinkėse jų buvo 12. XIX a. pradžioje padėtis beveik tokia pati - daugiausia malūnų Žemaitijoje ir pajūryje.

Iki XIX a. vidurio statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik feodalai. Malūnai jiems davė didelį pelną, nes juose malti savo grūdus už specialų duoklės ar piniginį mokestį turėjo kiekvienas baudžiauninko ūkis. Tik panaikinus baudžiavą (1861 m.), valstiečiai galėjo malti savo grūdus bet kuriame malūne, galėjo statydintis kelių šeimų kolektyvinius malūnus, nedidelius vėjinius malūnėlius vienos šeimos poreikiams. Todėl vėjo malūnų sparčiai daugėja. Jie plinta dabartiniuose Skuodo, Šiaulių, Joniškio, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose. XIX a. pabaigoje vėjo malūnai dominavo visoje Lietuvoje: jie sudarė 54 procentus, vandens malūnai – 43 ir garo – 3 procentus visų malūnų (14, 206). Daugiausia vėjo malūnų buvo Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Naumiesčio, Vilkaviškio apskrityse.

XIX a. II pusės kartografiniais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų. XX a. pradžioje jų ir toliau sparčiai daugėja, lygiagrečiai daugėja malūnų ir su šiluminiais varikliais (25; 26). Plinta vėjo malūnai su papildomais atsarginiais šiluminiais varikliais. 1914–1921 metų kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. Labai dažnai gyvenvietėse buvo po kelis malūnus. Antai Panevėžyje buvo 4, Radviliškyje – 4, Kupiškyje – 5, Žagarėje – 3, Šiaulėnuose – 3, Daukniškiuose – 2, Suginčiuose – 2, Veršiuose (Žagarės sen.) – 2 ir t. t.

Vieta malūnams statyti buvo parenkama labai apdairiai. Pirmiausia jie plito prie didelių upių, tai yra pagal senuosius tradicinius kelius (prie prekių gabenimui tinkamų upių buvo draudžiama statyti užtvankas vandens malūnams). 1777 metais prie Nemuno Sudargo – Vilkijos ruože, kurio plotis po 3 kilometrus į abi puses nuo upės, buvo 3 vėjo malūnai, o XX a. pradžioje tame pačiame ruože – 26. Kai kurie malūnai stovi ant pat Nemuno kranto.

Kalvos, statūs upių krantai ar slėniai nėra tinkama vieta vėjo malūnams. Pasirenkamos lygumos, vietos, kur pučia tolygūs, nesūkuriuoti vėjai. Ten, kur reljefas raižytas, malūnus stengtasi statyti ant lengvai kylančios kalvos.

Buvo žiūrima, kad malūno neužstotų aukšti pavieniai medžiai, miškas ar trobesiai. Jei sunku būdavo išvengti užuovėjos, malūną iškeldavo ant aukšto, 3 metrų pamato. Miesteliuose ir miestuose malūnai taip pat statomi ant aukšto pamato. Lietuvoje vyrauja vakarų vėjai, o tinkamiausias malti, sunkus yra šiaurės vėjas, todėl malūnai dažniausiai būdavo statomi gyvenviečių ar trobesių vakariniame arba šiauriniame pakraštyje.

 

Malūnai skiriasi architektūrinėmis formomis, mazgų technine įranga, vidaus įrangos schemomis, galia, statybinėmis medžiagomis ir pan. Kiekvienam malūnui būdingos 3 pagrindinės dalys. Tai energijos imtuvas – sparnai, energijos perdavimo mechanizmas – pavaros ir darbo įrankis – girnos.

Sparnų sukamasis judesys per veleną, ašis ir krumpliaračius perduodamas girnoms. Sparnai įtaisyti beveik gulsčiame sparniniame velene, o ant jo užmautas sparninis krumpliaratis. Tai va- rantysis krumpliaratis, kuris yra susikabinęs su varomuoju krumpliaračiu – šulračiu, arba kampiniu krumpliaračiu, esančiu horizontalioje plokštumoje. Nuo šulračio (arba kampinio krumpliaračio) sukimosi momentas tiesiogiai arba dar per vieną krumpliaračių porą (nelygu malūno tipas) perduodamas girnoms. Sukasi tik viršutinis girnakmenis. Grūdai per piltuvę, įtaisytą virš girnų, byra tarp girnakmenių. Miltai ekscentrine kryptimi išmetami į girnas juosiantį kubilą. Iš ten miltai mentele, pritaisyta prie viršutinio girnakmenio, išžeriami į medinį vamzdį, dažniausiai vadinamą aulu, o iš jo – į maišą, pakabintą po aulu. Malamų miltų rupumas priklauso nuo girnų parametrų ir suleidimo (tarpelio tarp girnakmenių). Girnų suleidimas reguliuojamas.

Vėjo energiją malūnas optimaliai panaudoja tada, kai sparnų brėžiama plokštuma beveik statmena vėjo krypčiai. Malūno galią galima padidinti arba sumažinti keičiant sparno darbinio paviršiaus plotą: sustabdžius malūną, vėjalentėmis bei burėmis uždengiant (arba nudengiant) sparno rėmą. Malūnas stabdomas juostiniu stabdžiu, juosiančiu sparninį krumpliaratį. Stabdys apspaudžia krumpliaratį ir neleidžia jam pajudėti. Jei pučia labai stiprus vėjas arba siaučia audra, juostinio stabdžio malūnui sustabdyti nepakanka. Tuomet, gręžiant sparnus, kampas tarp jų brėžiamos plokštumos ir vėjo krypties mažinamas nuo 90° iki 0°. Malūnininkas žiūrėdavo, kad vėjas nepradėtų pūsti į sparnus iš priešingos, nugarinės pusės. Jei taip atsitikdavo, vėjas pradėdavo sukti sparnus atgal, išpūsdavo, dažnai ir nuplėšdavo bures, išstumdavo iš guolių sparninį veleną su visais sparnais ir sparniniu krumpliaračiu. Stabdžiu sustabdžius sparnus, girnos suleidžiamos iki galo (t. y. iki minimumo sumažinamas tarpelis tarp girnakmenių). Stabdys visada įrengiamas taip, kad malūną būtų galima sustabdyti tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Malūne, šalia pagrindinės darbo mašinos – girnų, dar būdavo pagalbinių įrenginių – piklius, kruopinės, valcai, grūdų lukštenimo ir valymo mašinos, maišų kėlimo mechanizmas. Be to, kartais būdavo mašinų, nesusijusių su miltų gamyba (skridininių pjūklų, tekinimo, obliavimo staklių, įvairių žemės ūkio mašinų, prijungiamų diržine pavara arba per kardaną). Neretai antrinės mašinos tapdavo pagrindinėmis. Vėjo malūnų pritaikymu lentų pjovimui garsėjo Klaipėdos lentpjūvės.

Kai kurių malūno mazgų techninė įranga priklausė nuo malūno tipo. Malūnus galima klasifikuoti pagal ryškiausius kriterijus: sparnų atgręžimą į vėją, pavarų schemą ir architektūrinę formą.

Seniausių malūnų, kurių sparnai jau statant buvo atgręžiami vyraujančių vėjų kryptimi ir kuriems būdavo panaudojami net miestų gynybiniai bokštai (1 pav.), dabartinėje Lietuvos teritorijoje nepavyko aptikti. Rasta tik mažų malūnėlių su nuolat viena kryptimi atgręžtais sparnais; tai Gervelių (LNM, 2645) ir Mekių mažasis malūnėlis.

Pagal sparnų gręžimo į vėją būdus malūnai su beveik gulsčia sparnų ašimi buvo dvejopi. Pirmųjų sparnai gręžiami į vėją kartu su visu malūno liemeniu (2 pav., a). Tokie malūnai vadinami stiebiniais. Antrųjų sparnai gręžiami tik su viršutine malūno dalimi – kepure (2 pav., b). Tai kepuriniai malūnai.

Tiek stiebiniuose, tiek kepuriniuose malūnuose sukimo momentas iš sparnų girnoms perduodamas pagrindine pavara. Ją sudaro sparninis velenas, sparninis kampinis krumpliaratis ir krumpliaračių bei velenėlių sistema. Pavaros atžvilgiu malūnai taip pat dvejopi: vienpakopės ir dvipakopės pavaros. Vienpakopės pavaros (3 pav., a) malūnuose sukimo momentas iš sparninio veleno perduodamas girnoms per vieną krumpliaračių porą. Ją gali sudaryti du kampiniai krumpliaračiai arba kampinis krumpliaratis ir šulratis (pastarasis dar vadinamas stipinračiu, šeivračiu, šesterne, bonkuliu). Šulratis būna užmautas ant verpstės ašies, kuri suka viršutinį girnakmenį iš viršaus. Turimais duomenimis, vienpakopės pavaros malūnuose būdavo tik vienerios girnos. Dvipakopės pavaros (3 pav., b) malūnuose sukimo momentas girnoms perduodamas daugiau kaip per vieną krumpliaračių porą. Sparnai čia per sparninį kampinį krumpliaratį suka kampinį krumpliaratį, užmautą stačiosios ašies viršuje. Ašies apačioje užmautas didesnio skersmens krumpliaratis, kuris suka mažąjį verpstės ašies krumpliaratį. Verpstė suka viršutinį girnakmenį iš apačios. Kituose kraštuose (Lenkijoje, Vokietijoje) dvipakope pavara sukamos girnos ir iš viršaus, o Lietuvoje, turimais duomenimis, tokio tipo malūnų nebuvo. Dvipakopės pavaros malūnuose būdavo sukamos vienerios, dvejos, o kartais net ir trejos girnos.

Pagal architektūrinę formą vėjo malūnų yra penkių ryškesnių tipų – 1) stiebiniai, 2) su ratukais, 3) kepuriniai, 4) vėjagirnės bei stoginiai malūnėliai ir 5) vėjo turbinos.

Stiebiniai malūnai (4, 5, 7 pav.) dar vadinami ožiniais, bukiniais, bokmalūniais, bobmalūniais, vištakojais, starkakojais, kaziliniais, kelminiais. Jie dažniausiai 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano. Malūnas būna vidutiniškai 10 m aukščio. Aukštis visada daugiau negu dvigubai didesnis už pagrindo kraštinės ilgį. Pirmame aukšte įrengiamas piklius, laikomi grūdai ir miltai, be to, čia iš girnų byra į maišus miltai. Antrame aukšte stovi girnos ir mechanizmas grūdams į girnas berti. Mažesniuose malūnuose grūdai į girnas beriami iš to pat aukšto, o didesniuose – iš trečio.

Maišai su grūdais užkeliami į malūną išorėje, todėl yra durys, pro kurias įtraukiami maišai (5, 8 pav.). Kartais daromi balkonėliai, kurių grindyse yra durys, pro kurias maišai įkeliami (9, 10 pav.). Maišų kėlimo velenėlio galas bei jo įtvirtinimas beveik visada uždengiamas stogeliu (8 pav.), panašiai kaip miesto sandėlių, arba pailginta stogo dalimi (11 pav.), panašiai kaip kaimo prieklėčių. Tokios detalės pagyvina griežtą malūno siluetą.

Stogai būna dvišlaičiai, dvišlaičiai su vienu pusvalmiu, dvišlaičiai laužyti, dvišlaičiai laužyti su dviem pusvalmiais, keturšlaičiai, keturšlaičiai piramidiniai. Balkonėlių durų skaičių ir padėtį lemia maišų kėlimo technika. Langai maži, apskriti arba ketvirtainiai, dažniausiai užstumiami skląsčiais (14 pav.).

Stiebinio malūno pamatas kartais mūrinis, o pats malūnas visada medinis, dažniausiai griautinės (karkasinės) sąrangos. Malūno svarbiausia laikančioji dalis – tai 50x50 cm stiebas, dar vadinamas karaliumi arba boba (iš čia pavadinimas bobmalūnis).

Ant stiebo uždėtas 50x50 cm skersinis (2, 107), dažniausiai vadinamas balnu. Balnas būna pirmo aukšto palubėje ir laiko antro aukšto grindis bei sienų griaučius. Apačioje po pirmo aukšto grindimis aplink stiebą įrengiamas sudėtingas mazgas, laikantis dalį malūno masės ir leidžiantis jam švytuoti ant stiebo į šalis (17 pav.). Prie jo iš viršaus montuojami du stambūs (30x30 cm) tarpusavyje sujunti tašai (18 pav.). Ant jų dedamos ir specialiomis įkarpomis sujungiamos perdangos sijos. Ant tų sijų galų abiejuose šonuose guldoma po skersinį, lygiagretų su dviem pagrindiniais tašais. Du kertiniai statiniai sujungiami su dviem tašais, gulinčiais skersai balno galų. Tie patys kertiniai statiniai beveik malūno pakraigėje sujungiami su dviem gulsčiomis (11x11 cm) sijomis. Susidaro dviejų sienų rėmai, kurie sujungiami gulsčiomis sijomis. Taip surenčiami malūno erdviniai griaučiai (12 pav.). Sienų rėmai sutvirtinami 10x10 cm stygomis. Statiniai 20x20 cm, dažniausiai stačiakampiai arba apvalūs, sunėrimuose šiek tiek aptašyti. Griaučiai galutinai sutvirtinami lentų apkalu. Apkalama dažniausiai stačiomis lentomis, siūlės uždengiamos lystelėmis. Vienoje sienoje, vadinamoje galine, pro apkalą iškišami pagrindinių sijų 1–1,5 m ilgio galai. Tarp jų įstatoma ir įtvirtinama uodega, kuria gręžiojamas malūnas. Paprastai uodegos įtvirtinamos nejudamai, tik mažesniuose malūnėliuose jos būna nuimamos. Kartais įrengiamos 2 uodegos (13 pav.). Galinėje sienoje įtaisomos durys, pro kurias įtraukiami maišai, ir vienerios durys ties laipteliais - įkopti į malūną. Laipteliai prigludę prie sienos.

Prie malūno griaučių tvirtinami visi svarbiausi įrengimai: pavaros guoliai, girnų stovai, valdymo įrengimai. Griaučių viršuje, sijoje, lygiagrečioje su galine siena, įrengiamas guolis sparniniam ve- lenui. Priekinėje sienoje (ties kuria sparniniame velene įtaisyti sparnai) ant priekinės sijos dedamas akmuo su įduba sparninio veleno kaklui. Tai priekinis sparninio veleno guolis. Paprastai priekinėje stačioje kertinėje sijoje įrengiamas malūno juostinio stabdžio, juosiančio sparninį krumpliaratį, sverto šarnyras. Prie griaučių tvirtinama juostinio stabdžio pradžia. Sijos, kuriose įrengti guoliai, išskyrus sparninio veleno priekinio guolio siją, yra judamos. Jos gali būti stumdomos į priekį ir atgal, fiksuojamos pleištais ir trinkelėmis.

Stiebinių malūnų sienos būna stačios arba nežymiai siaurėjančios į viršų. Ant sienų viršutinių sijų dedamos gegnės, kalami grebėstai ir stogas dengiamas skersai arba išilgai lentomis, skiedromis, lentelėmis, gontais, kartais šiaudais.

Beveik visą malūno masę laikantis stiebas buvo tvirtinamas keliais būdais. Paprasčiausia buvo įkasti stiebą į žemę (16 pav., a) ir dar apmūryti (16 pav., b). Šis stiebo įtvirtinimo būdas netikęs, nes stiebas žemėje greitai nupūva.

Daugelyje malūnų stiebas buvo remiamas spyriais. Stiebas statomas ant medinio gulsčio kryžiaus taip, kad apžergtų kryžių centre (19 pav., a). Šis mazgas gana sudėtingas ir turi būti tvirtas, kad malūno masė neperlaužtų kryžiaus ir neleistų stiebui pasisukti ar nuo jo nuslinkti. Kad stiebas nesvyruotų ir kad malūno masės jėga, per stiebą veikianti kryžių, pasiskirstytų tolygiai, įrengiama viena, dvi, kartais trys spyrių eilės (per visą vienos kryžmos ilgį ir per visą stiebo po malūno pirmu aukštu aukštį). Kryžius guldomas ant akmenų arba ant juostinių pamatų. Prie pamatų kryžius kartais prisukamas varžtais. Paremta spyriais stiebo apačia kartais ne apglėbia kryžių, bet gali būti standžiai įleista į kvadratinį lizdą iš skersinių ir išilginių ketvirtinių sijų (19 pav., b).

Kai kuriuose malūnuose stiebas montuojamas kitaip: įstatomas į sijų rentinį, suręstą ant medinio kryžiaus (20 pav.). Kad malūno medinės apatinės dalys būtų geriau apsaugomos nuo kritulių, kertiniai statiniai daromi kiek galima ilgesni, o kad sienų apkalas netrukdytų malūno gręžioti, jis išpjaunamas lanku. Kartais didieji stiebiniai malūnai apačioje išplatinti ir atrodo tarsi su sijonėliu (9 pav.). ,,Sijonėliai“, kurie beveik siekia žemę, uždengia nuo kritulių „vištos kojas“ (stiebo įtvirtinimą).

Ant stiebo liemuo išbalansuojamas. Kad nuo papildomų apkrovų malūnas nesvirduliuotų, jis stabilizuojamas. Kartais, pasukus malūną reikiama kryptimi, po kertinėmis stačiomis sijomis pakiša- mos trinkos ir tarp jų bei sijų įkalami pleištai. Bet kertes reikia atpalaiduoti, o pasukus malūną – vėl jas fiksuoti. Kitas būdas – kai stiebas apmūrijamas masyviu (21 pav., a) arba juostiniu (21 pav., b) 1–2 m aukščio pamatu, ant kurio viršaus sumontuojamas žiedas. Ant šio žiedo dedamas kitas toks pat žiedas, pritvirtintas prie malūno apačios.

Toks malūnas stabilesnis negu „kybantis“ ant stiebo. Tačiau pasukti tokį malūną sunkiau, nes žiedų sąlytyje yra nemaža šliaužties trintis. Malūnas su apmūrytu stiebu pasistiebęs 1–2 m nuo žemės, todėl krituliai mažiau kenkia, sienų apkalas dengia tik viršutines medines bei metalines pagrindo dalis (23 pav.).

Kad šliaužties trintis būtų mažesnė, tarp sumontuotų žiedų įtaisomi ratukai (22 pav.). Pamažu išsirutulioja naujas vėjo malūno tipas - malūnas su ratukais.

 

Malūnai su ratukais (vidutiniškai 10 m aukščio) kaip ir stiebiniai atgręžiami sparnais į vėją visu liemeniu. Vietoj stiebo juose likusi tik ašis; visą malūno masę perėmę ratukai. Iš tyrinėtų šio tipo malūnų tik Petkūnų malūne ištisai išlikęs stiebas (26 pav.). Malūnai su ratukais dažniausiai platesni, žemesni, kresnesni (24 pav.) už stiebinius malūnus. Mat išnykus stiebui, išnyksta ir spyriai, sumažėja konstrukcijų po pirmo aukšto grindimis, lieka žemesnis pamatas (10–30 cm aukščio). Apkalas paprastai dengia ratukus ir bėgį iki pat žemės. Malūno siluetas griežtesnis, nėra balkonėlių, laiptelių. Beje, šiems malūnams ne taip svarbu centravimas, ir jie būna daugiakampiai – Petkūnų malūnas 6 kampų (netaisyklingas šešiakampis), o abu Kantvainų malūnai – penkiakampiai. Pasitaiko šio tipo malūnų ir didelių bei įdomesnio silueto. Pavyzdžiui, kartais atrodo, kad malūnas lyg pastatytas ant namo su dvišlaičiu stogu. Toks galėdavo sukiotis visas. Klaipėdos apylinkėse juose dažnai būdavo įrengiamos dar ir lentpjūvės. Dauguma malūnų su ratukais gręžiojami uodega, nors pasitaiko gręžiamų ir vėjo turbina, įrengta ant stogo (27 pav.).

Stiebiniuose malūnuose dažniausiai būdavo vienpakopė pavara. Tačiau didesniuose (dviejuose Gelgaudiškio, Voskonių, Plynių) malūnuose įrengta daugiapakopė pavara. Girnos turėjo būti statomos taip, kad būtų galima subalansuoti malūną. Mažesniuose stiebiniuose buvo vienerios girnos, paprastai mažesnės negu daugiapakopės pavaros malūnuose. Gerai išbalansuotas malūnas lengvai gręžiodavosi ant stiebo. Pavyzdžiui, keliant į Liaudies buities muziejų šimtametį Plynių malūną, dar buvo galima dviem vyrams rankomis apgręžti jį sparnais į vėją.

Mažesniuose malūnuose su ratukais taip pat buvo vartojama vienpakopė pavara, didesniuose, su dvejomis girnomis – dvipakopė pavara (Petkūnų, Kantvainų).

Kepuriniai malūnai (28 pav.) dar vadinami olandiškaisiais (olenderiais), angliškaisiais (engelskiniais). Tačiau terminas „kepurinis malūnas“ paplitęs labiausiai. Malūnų architektūrinės formos labai įvairios (29 pav.). Kepurinis malūnas panašus į aštuoniakampę piramidę arba kūgį su horizontaliai nupjauta viršūne, ant kurios uždėtas sudėtingos formos stogas – kepurė, galinti sukiotis aplink menamą vertikalią malūno ašį. Kepurė gręžiojama dviem būdais – grąžulu (30, 31 pav.) ir krumpline pavara. Malūnai tvirtos sąrangos, atsparūs aerodinaminėms apkrovoms. Jų liemens aukštis paprastai beveik lygus pagrindo pločiui. Būna ir išimčių, kai malūnas neatitinka šių proporcijų. Truputį kitokių proporcijų būdavo malūnai, suręsti iš rąstų. Jie į viršų mažiau siaurėdavo (Ramygolka, 32 pav.). Malūno aukštis be sparnų ir pagrindo – dažniausiai 15 m.

Kepuriniai malūnai būna trijų, keturių, penkių aukštų. Aukštą sudaro ir pagrindas, ant kurio malūnas iškeliamas statant, jei aplink yra kliūčių, užstojančių vėją. Pagrindas ne tik paaukština malūną, bet ir sudaro erdvią patalpą sandėliui. Pagrinde daromos vienerios ar dvejos durys, pro kurias galima įvažiuoti su vežimu. Jei pagrinde pakanka vietos vežimui apsisukti, durys daromos vienerios. Pavažiuojamieji malūnai būdavo ir be atskiro pagrindo. Jei kepurė gręžiama grąžulu, durys daromos ne priešpriešiais, bet kampu. Pavyzdžiui, jei vienos į pietus, tai kitos – į šiaurės rytus. Tada pučiant vėjui stačiai i vienas duris, kitų grąžulas neužstoja. Pavažiuojamieji malūnai dažniausiai mūriniai arba su mūro pagrindais. Tokių malūnų pirmas aukštas būna su gerai plūkta asla arba grįstas lauko akmenimis. Pavažiavimas kartais įrengiamas malūno pusrūsyje (33 pav.).

Tiek pavažiuojamieji, tiek nepavažiuojamieji malūnai dažnai juosiami apėjimo tilteliais – galerijomis, vadinamomis apeigomis. Tiltelis būna medinis, paremtas spyriais arba stovintis ant medinių (34 pav., a) ar mūrinių (34 pav., b) stulpų. Pasitaiko mūrinių tiltelių su arkadomis (35 pav.). Malūnai su tilteliais saugesni, mažiau grėsmės, kad sparnas užkabins ir sužalos žmogų. Be to, tilteliu malūnininkui lengviau pasiekti sparnus, norint. užtempti ar susukti burę. Malūnuose su tilteliu būdavo nuo žemės nepasiekiama stabdžio virvė, ir tai saugodavo nuo netikėto malūno sustabdymo ar paleidimo. Tiltelis ypač patogus žiemą – pustant ant jo mažiau susilaiko sniego, nereikia atkasinėti, lengviau prieiti prie grąžulo ar pasiekti virvę kepurei pasukti.

Architektūrinį malūnų vaizdą gyvina kepurės. Jos būna įvairios formos, bet dažniausiai daugiabriaunės – aštuoniakampės arba šešiakampės. Jų galima pamatyti ir pusrutulio su nupjautais priešpriešiniais šonais, ir šalmo formos. Tokios kepurės dažniausiai būdingos malūnams, gręžiamiems grąžulu. Malūnų su krumpline gręžimo pavara kepurės būna ilgesnės (pailgintos į priešingą šoną negu sparnai). Pailgintoji kepurės dalis būna keturkampė, prisišliejusi prie šešiakampės ar aštuoniakampės kepurės. Yra kepurių, primenančių apverstą nukirstais galais laivelį arba varpą. Gręžimo mechanizmas dažnai dengiamas nupjauto puscilindrio formos gaubtu, prigludusiu prie kepurės (36 pav.). Būna ir kitokių, sunkiai nusakomos formos kepurių. Dvišlaičių – reta.

Kiekviename kepurinio malūno aukšte priešpriešiais įstatomi 2 arba 4 langeliai. Jie dažniausiai stačiakampiai, iš 4 įstiklintų dalių. Mūrinių malūnų langai didesni – iš 6, 16 ar daugiau dalių.

Kepuriniai, kaip stiebiniai malūnai ir malūnai su ratukais, dažniausiai būna ketursparniai.

Kepurinio malūno karkasinė konstrukcija – griaučių sąranga – visai kitokia nei stiebinio malūno. Aštuonkampis planas ir piramidės forma lemia griaučių mazgus. Medinio malūno kertinių sijų skerspjūvis dažniausiai penkiakampis, rečiau – keturkampis. Kartais šie malūnai renčiami ir iš rąstų. Sienų pamatas dažniausiai juostinis, bet būna ir stulpinis, o kartais grindžiamas iš atskirų akmenų. Apačioje tašų aštuonkampis sunertas, ant jo kerčių stovi kertinės sijos, žmonių dažniausiai vadinamos statiniais. Kad būtų tvirtesnės, kertės apkaustomos (37 pav.). Grindų sijos klojamos nuo aštuonkampio kertės iki kertės viena kryptimi, paskui kita, jai statmena kryptimi. Sunertos sijų vietos guli ant pamatinių stulpų arba akmenų. Antros ir trečios perdangos apatinės sijos įnertos į statinius ir paremtos rankute, o grindų sijos uždėtos gan laisvai ir priveržtos varžtais. Visuose aukštuose laikančiosios sijos tarp savęs statmenos. Kertinės sijos sujungtos įstrižainėmis. Viršuje visos aštuonios kertinės sijos sujungtos, ant jų pritvirtintas kepurės šliaužiamasis žiedas. Svarbiausi mazgai pritaisomi prie malūno liemens ir kepurės griaučių.

Mūrinių malūnų sienos iš tradicijos irgi į viršų siaurėjančios, kartais net aštuoniabriaunės. Į apačią platėjančias, ypač molinių malūnų, sienas labai išplauna lietus. Dėl to jos būdavo dengiamos lentomis, lentelėmis ar skiedromis. Mūriniuose malūnuose perdangų laikančiosios medinės sijos (dažniausiai apskritos) įmūrijamos į sienas. Kepurė uždėta ant medinio arba metalinio kepurės šliaužiamojo žiedo, įmūryto į sieną. Svarbiausi mazgai tvirtinami prie perdangų.

Kepurinių malūnų yra įvairių. Juos galima suskirstyti pagal kepurės ir liemens sujungimą, kepurės gręžimo būdus ir įrenginius. Pagal kepurės gręžimo mechanizmą kepuriniai malūnai būna dvejopi: vienų kepurė sukama grąžulu, kitų – krumpline pavara.

Gręžimo būdas glaudžiai susijęs su malūno ir kepurės sujungimu. Iš storų lentų padarytas žiedas tvirtinamas ant malūno sienų viršaus visiškai gulsčiai. Žiede įmontuojamos trinkelės (38 pav., a). Ant jo dedamas kitas, maždaug tokių pat matmenų kaip apatinis. Ant viršutinio montuojamas kepurės pagrindas, o ant pagrindo – visos kepurės dalys. Sukant kepurę, viršutinis žiedas trinkelėmis šliaužia apatiniu. Šliaužties trinčiai sumažinti vietoj trinkelių įtaisomi rutuliai arba rateliai (34 pav., b, c, d), tada viršutinis žiedas rieda, ir kepurė sukasi lengviau.

Įrengiant grąžulu sukamą kepurę, kepurės ir malūno sujungimas gali būti ir šliaužiamasis, ir riedamasis, nors dažniausias – pirmasis. O krumpline pavara pasukama, jei sujungimas riedamasis.

Gręžiant grąžulu, kepurė vienodai sukasi, jei per jos centrą ir galą būna iškištos sijos, lygiagretės su sparnų brėžiama plokštuma. Šių sijų galai storomis kartimis sujungiami su grąžulu – nuo kepurės galo iki malūno apačios nuleistu 20–30 cm skersmens rąstu. Grąžulai būna dvejopi: be suktuvų (arba su kilnojamais suktuvais, dar vadinamais trauktuvais) (39 pav., a) ir su suktuvais, įrengtais ant paties grąžulo (39 pav., b).

Trauktuvai dažniausiai būna su stačia ašimi (40 pav., a), nors pasitaiko ir gulsčia (40 pav., b). Trauktuvas, kuriuo sukamas malūnas, pritvirtinamas prie stulpelio (stulpeliai įkasti aplink malūną, jų būna 8-12). Trauktuvo virvės arba grandinės galas pririšamas prie grąžulo apačioje įtaisytos geležinės ąsos. Jei malūnas sukamas be trauktuvo, arklys kinkomas prie ąsos, jei rankomis, - į ąsą įveriamas svertas.

Grąžulai su pastoviais suktuvais esti malūnuose su apeigos tilteliu. Čia ant ašies, įtaisytos grąžulo gale, užmaunamas ratelis, o ant kitos ašies, statmenos grąžului, įtaisomas velenėlis, ant jo pritvirtinama grandinė arba virvė. Velenėlis sukamas dideliu ratu su skersinėmis rankenėlėmis. Laisvasis virvės galas pririšamas prie tiltelio sijos arba prie grandžių, įtvirtintų malūno sienose. Sukant suktuvo ratą, apatinis ratelis rieda malūno siena (41 pav.). Jei malūnas medinis aštuonkampis, tai grąžulo ratukui riedėti sienomis padaromas takelis. Grąžulu su suktuvu malūno kepurę gali pasukti vienas žmogus.

Malūnuose, kurių kepurė gręžiama krumpline pavara, aplink kaklą (kaklu vadinama viršutinė malūno liemens dalis) įtaisomas didelis krumpliaratis, arba dantratis, o kepurėje – mažas krumpliaratukas (kartais du). Kepurė pasukama, sukant mažąjį krumpliaratuką (arba abu).

Malūno kepurė sukama trejopai: 1) virve arba grandine, 2) rankiniu suktuvu ir 3) vėjo turbina (vėjų rože).

Jei kepurė sukama virve arba grandine, virš malūno liemens po pailginta kepurės dalimi įtaisomas skriemulys. Per jį permetama virvė arba grandinė ir jos galai sujungiami. Ji nuleista iki pat malūno apačios, kad malūnininkas galėtų pasukti kepurę nuo žemės. Traukiant virvę, sukimo momentas nuo skriemulio krumpliaračiais perduodamas kepurės krumpliaratukui (42 pav., a). Malūno kaklo krumpliaračio krumpliai būna išoriniai (42 pav., a: 1), vidiniai (42 pav., a: 2) arba viršutiniai (42 pav., a: 3). Pastarojo tipo krumplių aptikta tik Vedegiškių malūne. Šiuo atveju kepurės pasukimo kinematinė schema paprastesnė – nereikia kampinio krumpliaračio.

Jei kepurė sukama rankiniu suktuvu, naudojamas jėgų dvejetas (42 pav., b). Apie malūno kaklą įtaisytas krumpliaratis su vidiniais krumpliais būna kepurės viduje, kimba su dviem nedideliais krumpliaračiais, įtaisytais ant vertikalių ašių priešinguose malūno liemens šonuose. Ant šių ašių, kurių viršus įtvirtintas kepurės griaučiuose, o apačia – perdangos sijose žemai, užmaunama po kitą vienodą krumpliaratį. Vieno iš šių krumpliaračių krumpliai išsikišę aukštyn, kito – žemyn.

Krumpliaračius jungia velenas, ant kurio yra ratas – suktuvas su rankenėlėmis. Veleno galuose išskaptuoti krumpliai susikabinę apatiniais krumpliaračiais. Sukant suktuvą, kepurė tolygiai, nelaužiant pasukama norima kryptimi.

Kai kurie malūnai sukami vėjo turbina (42 pav., c). Vėjo turbina, dar vadinama vėjų rože, įtaisoma ant kepurės viršaus. Ją sudaro 5–8 mentelės. Mentelių brėžiama plokštuma statmena sparnų brėžiamai plokštumai. Turbinos mentelės nuo jų brėžiamos plokštumos pasuktos 45° kampu, todėl turbina pradeda suktis pučiant vėjui iš vieno arba kito šono. Jei vėjas pučia ne į didžiuosius sparnus, pradeda suktis turbina ir automatiškai atgręžia didžiuosius sparnus į vėją (43 pav.). Kartais, pavyzdžiui, Baisogalos buvusiame dvaro malūne, būdavo įrengiama turbina su dviem darbiniais ratais (44 pav.).

Tiek stiebiniai, tiek kepuriniai mediniai malūnai dažnai keliaudavo iš vietos į vietą, todėl jų griaučiai ir mazgai būdavo išardomi, mazgai sutvirtinami mediniais kaiščiais arba įvairiausiais apkaustais, kabėmis, pleištais, pleištiniais ir srieginiais varžtais.

Kad malūnas mažiau virpėtų, sienos buvo apkalamos gulsčiomis lentomis eglute, stačiomis - kiek rečiau. Dažnai lentomis buvo dengiamas tik pirmas aukštas, o aukščiau ant grebėstų kalami gontai, skiedros arba lentelės. Grebės – tai kartais įleidžiami į kertines sijas, tai irgi labai mažina virpėjimą.

Be stiebinių ir kepurinių malūnų, plito taip pat maži malūnėliai. Jie būdavo mažesni ir be įprastinių didelių malūnų dalių. Malimo mechanizmas būdavo ne ką didesnis arba toks pat kaip rankinių girnų. Šie malūnėliai sąlygiškai vadinami vėjagirnėmis. Vietos gyventojai juos dažnai vadina malūnais, ypač ten, kur malūnai mažai paplitę. Juos statydavosi sumanesni valstiečiai ir naudodavo ne vien malimui. Vėjagirnės dažniausiai stovi ant žemės, kartais ant stogų, pasitaiko ir vežiojamų vežimėliais. Tokie malūnėliai, pastatyti ant vežimėlių, laikomi pastoginėse, o prireikus išvežami į vėją. Vėjagirnėse būna įrengta nuo 2 iki 8 sparnų.

Vėjo turbina - tai sumodernintas vėjo malūnas. Jis statomas iš naujų medžiagų. Kaip ir malūnai, vėjo turbinos turi tris pagrindines dalis, tačiau iš išvaizdos labai skiriasi nuo malūnų. Energijos imtuvas – tai pati turbina – sparnai. Jie dažniausiai metaliniai ir daugiamenčiai, sudarantys rozetę. Į vėją sparnus automatiškai atgręžia uodega – vėjarodė, įrengta statmenai menčių plokštumai. Vėjo turbinoje negalima išskirti aukštų, kaip malūne. Ji paprastai įrengiama ant karkasinio bokšto, stovinčio ant žemės arba kokio nors pastato. Jėgos perdavimo pavara – fabrikiniai kardanai, reduktoriai, kartais diržinė pavara. Vėjo turbina dažnai naudojama įvairiems ūkio darbams: pumpuoti vandeniui, pjauti akseliui, gaminti elektros energijai.

 

Kepurinių, stiebinių ir malūnų su ratukais sparnų sandara beveik vienoda - keturmenčiai. Vidutiniškas jų ilgis – 9 m. Tik nedideli malūnėliai (vėjagirnės) turėdavo daugiamenčius sparnus. Sparnai būdavo su posparniais. Posparnis – tai stačiakampio skerspjūvio, į abu galus laibėjanti sija. Posparnis įveriamas į sparninio veleno galvos kryžiaus skylę ir fiksuojamas pleištais (45 pav., a, b) arba įdedamas į metalinį guolį ir suveržiamas metalinėmis apkabomis (45 pav., c). Jei galva medinė, tai ji suveržiama sąvaržomis ir fiksuojama pleištais. Prie posparnio tvirtinama po 2 sparnus. Sparną sudaro sija, lentinė mentė (vėjalentė) ir ardeliai (grotelės). Sparninė sija tvirtinama posparnio priekinėje dalyje. Ji nutašyta ir per visą ilgį yra skirtingo skerspjūvio (nestačiakampė). Sparninė sija būna su skylėmis ardelių tašeliams įverti. Skylės iškalamos su tam tikru pasvirimu sijos pirmame trečdalyje (laisvajame gale) ir prie sparno pagrindo, ties galva. Kas antras tašelių ardelis pervertas pro sparninės sijos skylę, o kiti (trumpesnieji) tik įkišti. Priekiniame šone per visą sparną arba 4/5 sparno nuo galvos išilgai ant ilgųjų tašelių prikalama lenta (vėjalentė). Likusi dalis taip pat gali būti uždengiama lentiniu skydu. Sparne skylės ardelių tašeliams iškaltos skirtingu pasvirimo kampu, ir kad priešsparnyje nebūtų išlinkimo, po lentelėmis kalamos trikampės nevienodo aukščio trinkelės. Kitame sparno šone iš tašelių sudaromi ardeliai. Išilgai sparno kalami trys ilgi tašeliai už jo darbinės plokštumos ir viena kraštinė prieš sparno darbinę plokštumą. Ant viso ardelių ploto prireikus užtempiama burė. Nuo XX a. pradžios sparno darbiniam paviršiui keisti vietoj burės plinta žaliuzės, kurių mentelių kampas buvo reguliuojamas nesustabdžius malūno. Kad malūnas gerai maltų, sparnai turi būti gerai išversti. Jei ardelių pasvirimo kampas netikęs, malūnas dirba prastai (jei per mažas - blogai suka sparnus, jei per didelis – bloškia burę). Ne kiekvienas malūnininkas mokėjo gerai išversti sparnus.

Vėjo turbinose vietoj sparnų būna sumontuota mentelių rozetė. Mentelės į vėjo srautą pasuktos kampu. Pačios mentelės būna plokščios arba lenktos. Jų gali būti ir labai mažai - tik keturios, svarbu, kad jos beveik užpildytų menamą skritulį. Turbinas mentelių rozetė pradeda sukti, pučiant ir labai silpnam vėjui.

Sparninio veleno kryžius, kitaip vadinamas galva, gaminamas iš sparninio veleno drūtgalio. Velene iškalamos dvi tarpusavyje statmenos prasilenkiančios kiaurymės (45 pav., a). Veleno galva apkaustoma, suveržiama sąvaržomis. XIX a. pabaigoje pradedami gaminti fabrikiniai sparninio veleno kryžiai iš ketaus (45 pav., b). Velenas drūtgalyje buvo maždaug 60x60 cm, iki pusės ilgio – kvadratinis, o toliau -apvalus, galuose suplonėjęs iki 20–35 cm. Veleno laibgalyje įtvirtinta ašis, kuri dedama į atraminį guolį. Atraminio guolio sija reguliuojama. Drūtgalys guli ant akmeninio guolio. Dalis, gulinti guolyje, yra apskrita ir vadinama sparninio veleno kaklu. Kad medis ilgiau nenudiltų, kaklas išilgai veleno apkalamas metalo juostelėmis; juostelės įleistos į veleną.

Ant vidurinės keturkampės veleno dalies tvirtinamas sparninis krumpliaratis. Krumpliaratis - dvisluoksnis, kiekvienas sluoksnis pagamintas iš storų lentų ir dažniausiai iš 8 arba 6 dalių. Sluoksniai vienas su kitu sutvirtinti mediniais kaiščiais arba varžtais. Rate išgręžtos ir iškaltos skylės krumpliams. Jie kalami veleno drūtgalio kryptimi. Darbinė krumplių dalis pakrypusi į veleno laibgalį. Krumplių galai, išlindę kitoje rato pusėje, fiksuojami pleištais arba kaiščiais. Krumpliaratis ant veleno tvirtinamas 4 arba 8 lygiagretėmis sijomis, apgaubiančiomis sparninį veleną. Reikėjo didelio sugebėjimo sunerti sijas taip, kad jos nė kiek neišklibtų. Buvo vartojamas specialus sunėrimas visiems dideliems krumpliaračiams, nepaisant krumplių pasvirimo krypties.

Sparninio veleno krumpliaračių išorinis apskritimas lygus; jis apjuosiamas juostiniu stabdžiu malūnui sustabdyti. Stabdžio pradžia prijungta prie malūno griaučių, o kitas galas – prie stabdžio sverto, vadinamo meška, arba presu. Meškos vienas galas šarnyru pritvirtinamas prie griaučių, kepuriniame malūne – prie kepurės pagrindo sijos. Stabdžio sverto (meškos) galą pakeliant arba nuleidžiant, sparninis krumpliaratis juosta atleidžiamas arba suveržiamas. Sverto galas sunkus, todėl jis keliamas su kitu svertu. Jo galas - trumpasis petys pritvirtinamas prie meškos, atramos taškas būna kuri nors tvirtesnė kepurės konstrukcija. Kitas sverto galas – ilgasis petys 2–3 metrus iškišamas laukan ir nuo jo galo nuleidžiama stabdžio virvė (46 pav.).

Kitas plačiai vartojamas mechanizmas stabdžiui valdyti yra su reketu (47 pav.). Reketas pritaisytas ant 15–20 cm skersmens veleno. Prie veleno virve arba grandine tvirtinamas meškos galas, o reketas apvyniojamas virve arba grandine. Traukiant šią virvę, ant velenėlio užvyniojama virvė, pritvirtinta prie meškos galo, ir stabdys pakeliamas. Šiuo mechanizmu pralaimima kelio ir laimima jėgos, nes reketo ir jo velenėlio spindulių skirtumas gan didelis. Reketas pritvirtinamas kepurėje. Reketo virvė nuleidžiama iki pat malūno apačios. Laimima jėgos taip pat per skriemulį ir velenėlį permetus virvę.

Sparninio veleno krumpliaratis kampiniu sukabinimu sujungtas su kūginiu krumpliaračiu, arba šulračiu, vienpakopės pavaros malūnuose užmautu tiesiai ant verpstės, o dvipakopės arba daugiapakopės pavaros malūnuose – ant statvolio.

Statvolio apačioje pritvirtintas didelis žvaigždinis krumpliaratis. Jis tvirtinamas ir suneriamas taip pat, kaip ir sparninis velenas. Čia krumpliai yra ne krumpliaračio šone, bet radialiniai, ant rato lenktojo išorinio paviršiaus, ir susikabinę su verpstės šulračiu.

Verpstės ašis vienpakopės pavaros malūnuose ir statvolio viršutinė ašis dvipakopės pavaros malūnuose girnų viršuje įtvirtinamos į siją, kuri galais įleista į malūno griaučius arba į kepurę tarp jos pagrindinių dviejų sijų. Statvolio ar verpstės guolio padėtį galima reguliuoti slankiojant siją.

Apatiniame statvolio gale taip pat yra ašis (48 pav.). Ji įtaisyta metaliniame guolyje, pritvirtintame prie medinės sijelės. Veleno guolį galima slankioti į visas puses ir fiksuoti pleištais (49 pav., a). Daug kur guolis būna įdėtas į metalinę dėželę. Pastaroji būna kitoje didesnėje dėželėje, pritvirtintoje prie sijos. Sukiojant šonuose esančius varžtus, dėželę ir veleno apačią galima stumdyti keturiomis kryptimis (49 pav., b). Taip reguliuojama ir verpsčių apatinė dalis dvipakopės pavaros malūnuose.

Verpstės viršutinis guolis nejudamai įtvirtintas apatinėje girnapusėje ir gali keisti savo padėtį tik kartu su ja.

Girnos dažniausiai stovėdavo antrame aukšte. Senuose malūnuose nebuvo mechanizmų maišams kelti; juos užnešdavo laipteliais. Vėliau maišams kelti pradėta vartoti įvairias pavaras. Kepuriniuose malūnuose – tik vėjines (nes čia maišai įnešami arba įvežami į pirmą aukštą). Perdangose daromos atviros arba suveriamomis durelėmis uždaromos angos keliamiems maišams įtraukti.

Stiebiniuose malūnuose vartojamos tiek rankinės, tiek vėjinės pavaros maišams kelti (nes čia keliama tik iš vežimo). Keliant rankiniu keltuvu, reikėdavo traukti begalinę virvę arba grandinę, permestą per skriemulį su medinėmis ar metalinėmis šakutėmis, kad virvė ar grandinė nenuslystų. Skriemuliu maišų kėlimo virvė buvo suvyniojama ant daug mažesnio skersmens veleno. Tuo būdu laimima jėgos ir pralaimima kelio. Vienas keltuvo veleno galas (apie 1 m) būdavo iškišamas už malūno sienos. Maišas pakildavo virve sukant skriemulį. Malūnuose, kuriuose buvo vėjiniai maišų keltuvai, įrengtas antras skriemulys, svertu prispaudžiamas prie skriemulio, užmauto ant sparninio veleno. Sukantis sparniniam velenui, reikėdavo tik patraukti prie sverto pritvirtintą virvę, ir abu frikciniai skriemuliai prisispausdavo. Tada imdavo suktis velenėlis, ant kurio vyniodavosi maišų kėlimo virvė ar grandinė. Kepuriniuose malūnuose skriemulys maišų kėlimo mechanizmui sukti būna pritvirtintas ant statvolio, kartais tam panaudojama statvolio viršutinio krumpliaračio apatinė plokštuma. Vėjo jėga buvo galima kelti po kelis maišus iš karto.

Stiebinių ir kepurinių malūnų maišų kėlimo mechanizmų sandara skyrėsi. Stiebiniuose malūnuose frikcinę maišų kėlimo pavarą daugiausia sudarydavo du beveik lygiagretėmis ašimis skriemuliai, susiglaudę cilindriniais paviršiais (cilindrinė frikcinė pavara) (50 pav.). Kepuriniuose malūnuose vartojama frontalinė frikcinė pavara – vieno skriemulio briauna beveik 90° kampu glaudžiai liečiasi su kito skriemulio šonu (51 pav.). Mechanizmas kelia maišą, patraukus virvę ir svertais prispaudus skriemulius. Kepuriniuose malūnuose maišams kelti kartais vartojamos ir krumplinės pavaros.

Naujaisiais laikais maišų kėlimo mechanizmai pasidarė įvairesni ir sudėtingesni. Malūnuose įrengiami keltuvai, ir keliamų maišų nebereikia pririšti virve ar grandine. Maišai tiesiog kraunami į keltuvo dėžę. Įrenginys tapo našesnis. Kad dėžė judėtų aukštyn žemyn neužkliūdama, įrengiamos kreipiamosios (Kantvainų malūne).

Elektros energija išstūmė iš vėjo malūnų senas pavaras, taip pat ir frikcinę.

Nuo naujos transmisijos skriemulys jungiamas diržine pavara su senuoju mechanizmu. Norint paleisti keltuvą, svertais įtempiamas diržas. Miltams ir grūdams gabenti imta taikyti ir sliekinius gabentuvus bei elevatorius (Kantvainų malūne).

Girnos – tai vienas seniausių miltų malimo įrankių. Girnoms ir būdavo statomi sudėtingi inžineriniai įrenginiai – malūnai. Todėl trumpai apžvelgsime girnų raidą.

Pirmosios girnos gal net pasauliniu mastu neturėjo jokių regioninių bruožų. Tai buvo plokščias akmuo, ant kurio paberti džiovinti grūdai buvo trinami kitu patogiu rankai akmeniu. Plokščios trinamosios girnos eksponuojamos muziejuose Armėnijoje, Gruzijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir kitur. Tokių paprastų, į akmenis panašių trinamųjų girnų tikriausiai būta ir Lietuvoje. Lietuvos liaudies buities muziejuje yra 2 egzemplioriai trintuvų, neseniai puodžių naudotų glazūrai trinti. Vienos trinamosios girnos – tai ant plokščio akmens uždedamas šieno kupetos pavidalo akmuo (52 pav., a). Kitų girnų pagrindas panašus į pirmųjų, tik trintuvas - kriaušės pavidalo (52 pav., b). Trinamųjų girnų įduba būdavo, matyt, iškalama tyčia, kad ant akmens nesisklaidytų grūdai. Šią mintį galima pagrįsti matytomis trinamosiomis girnomis (Vilniuje, Utenoje, Šiauliuose, Kretingoje ir kt.). Jos daugiausia pagamintos ne iš plokščio, o iš pailgo apvalaino akmens. Trintuvas, matyt, nesiskyrė nuo apskritų lauko akmenų.

Vėliau girnos tapo geldos pavidalo (53 pav.). Tokių girnų Lietuvoje aptinkama I tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos – I m. e. tūkstantmečio gyvenvietėse.

Ūkinis perversmas įvyko X a.; tada visuotinai - tiek mūsų, tiek artimiausių kaimynų kraštuose -paplito sukamosios girnos (54 pav.). Tai du akmenys plokščiais paviršiais, sudėti vienas ant kito. Apatinis girnakmenis nejudamai įtvirtintas; pro skylę, padarytą jo centre, iškišta viršutinio girnakmenio ašis -verpstė. Viršutiniame girnakmenyje buvo didesnė skylė – prapiestė; pro ją įberiami grūdai. Viršutinį akmenį laiko ir verčia jį suktis metalinis skersinis – pumpurė, įtaisyta akmenyje skersai prapiestės ir palaikoma verpstės. Visos dalys gali būti dėžėje, kubile, skobtoje kaladėje, lovyje. Girnų suleidimas nustatomas suktuku, pakeliant arba nuleidžiant verpstės atramėlės galą. Miliniai (rankenos, kuriomis sukdavo viršutinį girnakmenį) būdavo ilgi arba trumpi.

Sukamosios girnos visas šias dalis turėjo ne iš karto. Tokios sandaros girnos mus pasiekė XX a. viduryje. Nors nėra išlikusių medinių dalių, bet reikia manyti, kad iš pradžių girnos buvo ne sukamos, bet sukinėjamos (pirmyn ir atgal). Jos turbūt būdavo statomos ant aslos, turėjo trumpą rankeną. Išradus verpstę, apatinis girnakmenis keliamas nuo žemės aukštyn. Pamažu girnos tobulėjo. Daug sukamųjų girnų rasta Nemenčinės piliakalnyje iš X–XIV a. Matyt, tuo laiku jos plačiai paplito. Girnos ilgai konkuravo su malūnais. Gyvulių jėga sukami ir vandens malūnai Lietuvoje žinomi nuo XIII a., vėjo –nuo XIV a. Tai buvo didelė pažanga. Tačiau rankinės girnos išsilaikė net iki XX a. vidurio. Iš jų vėjo malūnai perėmė visas pagrindines dalis ir terminus.

Antai verpstė – tai iš viršaus nuleista į viršutinį girnakmenį ir jį sukanti ašis su dvišakiu ant galo. Šiuo dvišakiu apžargdinta pumpurė. Prie tokių rankinių girnų iš pradžių prisideda mechanizmas grūdams berti. Pirmiausia jis latako formos su viena piltuve, vėliau tobulėja, kol virsta gan sudėtingu įrenginiu, statomu virš girnų kubilo.

Vėjo malūnuose girnos praranda kai kuriuos rankinių girnų elementus. Jos montuojamos ant perdangos arba ant grindų. Kad neslankiotų į šalis, girnos apjuosiamos mediniu lanku, pritvirtintu prie perdangos. Tarp lanko ir girnakmenio paliekamas tarpelis, kad būtų galima girnas šiek tiek paslinkti. Prireikus girnos paslenkamos ir fiksuojamos pleištais arba varžtais (dažniausiai keturiais).

Kad girnos gerai maltų, apatinio girnakmenio darbinė plokštuma turi būti visai gulsčia. Dėl to tiksliai nutašoma girnakmenio apačia arba jis reguliuojamas pleištais, 4 varžtais ar trikampiu su 3 varžtais.

Statmenai į apatinio girnakmenio plokštumą reikia nustatyti ir girnakmenio verpstę. Ji iš apačios reguliuojama apatiniu verpstės guoliu ir girnų padėtimi ant perdangos. Dvipakopės pavaros malūnuose pro apatinio girnakmenio skylę perveriama verpstė, ji aplink apkalama medinėmis trinkelėmis, kad užpildytų visą skylę. Taikoma, kad verpstė atsidurtų centre. Šiame iš medinių trinkelių padarytame guolyje įtaisoma tepalinė. Ant verpstės užmaunama milinė tarpinė, kad miltai nebyrėtų į medinį guolį. Apatinė verpstės dalis įstatoma į atraminį reguliuojamą guolį, esantį ant skersinės girnų stovo sijos. Pagal šio guolio padėtį reguliuojama verpstė, kad ji būtų statmena apatinio girnakmenio plokštumai.

Ant verpstės užmaunamas viršutinis girnakmenis. Jame vietoj pumpurės (55 pav., a) būna įtaisytas trišakis (55 pav., b) arba balansyras (55 pav., c). Pumpurė, trišakis ir apatinė balansyro dalis ant verpstės įtvirtinama standžiai.

Girnos apjuosiamos kubilu (terminas iš rankinių girnų). Kubilai būna iš šulelių (56 pav., a), lenkti iš plačios lentos (56 pav., b) arba pagaminti iš lentų karkaso ir iš vidaus iškalti sąlaidinėmis lentelėmis arba skarda (56 pav., c). Ant kubilo šono būna anga – ausis, pro kurią galima sekti girnų darbą. Žiede, kuris juosia apatinį girnakmenį, padaryta anga miltams išbyrėti. Virš kubilo dedamas mechanizmas grūdams berti. Šį įrenginį sudaro stovas, viršutinė ir apatinė piltuvė ir kratiklis.

Stovas statomas ant grindų (57 pav.) arba ant kubilo kraštų. Viršutinė piltuvė remiasi į stovą, o apatinė pakabinta po stovu. Viršutinė piltuvė didesnė ir be dugnelio, anga uždaroma apatine mažesne piltuve su dugnu. Šios piltuvėlės šone yra angelė; pro ją gali byrėti grūdai, žiūrint, koks tarpelis tarp abiejų piltuvių. Tarpelis reguliuojamas įvairiausiais būdais. Kad grūdai vienodai byrėtų, apatinis piltuvėlis kratomas. Vienpakopės pavaros malūnuose apatinę piltuvę krato kampuota verpstės ašis (58 pav.).

Dvipakopės pavaros malūnuose kratiklis būna dvejopas. Pirmuoju atveju apatinę piltuvę krato kieto medžio tašelis, įleistas į prapiestę. Tašelį plunksninė spyruoklė pritraukia prie prapiestėje įtvirtinto triragio - metalinio žiedo su 3 rageliais vidinėje pusėje (59 pav., a). Sukantis girnoms, slystantį tašelį prispaudžia spyruoklė ir jis klapsi, kratydamas iš piltuvėlės grūdus į prapiestę. Antru atveju į verpstės galą įstatomas strypas, ant kurio yra velenėlis su 3 išdrožomis (59 pav., b). Velenėlio viršutinė dalis tvirtinama prie mechanizmo rėmo. Sukantis girnoms. sukasi ir velenėlis – kleketas, prie jo plunksninės arba spiralinės spyruoklės spaudžiama apatinės piltuvės ilgesnioji dalis ir tuo būdu kratoma.

Abiem atvejais grūdai pilami į mechanizmo piltuvę, iš jos – pro apatinę judančią piltuvę – savotišką dozatorių jie patenka į prapiestę, iš ten – tarp dviejų girnakmenių. Malimo rūpumas nustatomas reguliuojant siją, į kurią remiasi verpstės apačia.

Paprastai kilnojamas vienas galas, kitas su stovo statiniu sujungtas šarnyru. Laisvasis tos sijos galas įvertas į stovo kito šono statinį. Nuo šios vietos girnų tarpelis nustatomas trejopai: 1) po verpstės atramine sija kalami pleištai (60 pav., a); 2) keliais svertais sveriamas sijos galas (suderinta taip, kad palenktas svertas lieka stovėti norimoje padėtyje) (60 pav., b); 3) atraminė sija kilnojama varžtu (60 pav., c). Pastarasis girnų suleidimo būdas labiausiai paplitęs. Svertinis, arba linginis, suleidimo būdas ilgai varžėsi su varžtiniu būdu. Varžtinis suleidimas stabilus, neišsiderina, bet metalinis varžtas kitados buvo brangus. Be to, linginiu suleidimu tarpelį tarp girnų galima nustatyti tiek iš girnų aukšto, tiek iš miltų transmisijos aukšto, ir greičiau. Dar vienas šio suleidimo privalumas – tai, kad pučiant silpnam vėjui ir malūnui stojant, galima staigiai pakelti viršutinį girnakmenį, atgauti reikiamą apsukų greitį ir vėl suleisti girnas. Varžtu tai padaryti sunku, o pleištais – dar sunkiau. Staigiai pakelti girnas kartais reikia ir dėl kitų priežasčių – kai į girnas patenka akmenukas arba gelžgalis. Tada patogiausias yra linginis būdas. Linges (svertus) įrengti reikia mokėti, turėti daugiau įgūdžių. Taigi malūnininkai neskubėjo įsitaisyti varžtų girnoms suleisti.

Malant girnose iškalti grioveliai nudyla, reikia juos pagilinti. Girnoms nukelti buvo vartojamas specialus oželis, vėliau – žirklės.

 

Vėjo malūnai statomi iš vietinių medžiagų. Sienos ir griaučiai – iš spygliuočių medžių: pušies, eglės. Vartojami sausi rąstai, tašai ar pjautinės sijos. Sijos nuo 12x12 cm iki 35x35 cm skerspjūvio. Stiebinio malūno stiebai, sparniniai velenai (volai) dažniausiai gaminami iš storo jauno ąžuolo; senas ąžuolas tam per trapus. Iš ąžuolo gaminamas ir balnas. Šios sijos būna iki 70x70 cm storio ir itin branginamos. Jos būdavo perkeliamos iš malūno į malūną. Neturint tokių storų rąstų, kai kurios malūno dalys būdavo gaminamos iš kelių rąstų.

Malūno posparniai irgi padaryti iš ąžuolo; jų storis viduryje maždaug 32x32 cm, į galus – plonėjantys. Sparnams neturint ąžuolo, tenkintasi ir eglės arba pušies sijomis. Pušies mediena buvo parenkama raudona, sakinga, kad ilgiau nesudiltų. Vietoj pjautinių sijų vartotos ir storos ąžuolinės kartys. Būtinai iš ąžuolo stengtasi gaminti grąžulus; jiems tiko ir neprofiliuota mediena (rąstai, kartys).

Statvolis buvo labai ilgas, todėl dažniausiai gamintas iš pušies. Statvoliai būna apskriti arba 16, 12, 8, 6 briaunų, stiebai – apskriti arba keturkampiai.

Malūnai buvo dengiami labai įvairia mediena: pušies, eglės lentomis, alksnio, drebulės skiedromis, eglės, pušies lentelėmis. Stogui ir sienoms kartais naudota skarda, labai retai dengta šiaudais.

Yra sparnų ardelių, pagamintų iš jaunų eglaičių liemenėlių. Apgenėta eglaitė buvo įveriama į sparne išgręžtas skyles. Jų plonėjančios viršūnėlės palengvindavo sparno masę. Šiaip sparnų ardeliai gaminami iš sakingos medžiagos, kad ne taip greit pūtų.

Malūnų gręžimo uodegos gamintos iš neprofiliuoto medžio kamieno. Taikyta, kad būtų iš sukto sakingo medžio arba prasto šakoto ąžuolo, netinkančio kitoms dalims.

Sienoms, pamatams plačiai vartoti lauko akmenys – skelti arba neskelti, dažniausiai gan dideli, nuo 20 iki 70 cm skersmens. Mūriniai malūnai būna netinkuoti (siūlės užpildomos skiediniu ir skalda) arba tinkuoti ir iš vidaus, ir iš išorės. Plytų mūro malūnai dažniausiai netinkuoti. Sienų statybai vartotas ir dolomitas, žinoma, ten, kur jo yra.

Gana daug malūnų šiaurės rytų Lietuvoje būdavo plūkiama iš molio. Ant plūkto molio sienų būdavo montuojama medinė kepurė. Kad sienų neišplautų vanduo, vėlesniais laikais moliniai malūnai imti dengti medine danga. Šio amžiaus trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje jau plačiau vartojamas betonas. Juo remontuojamos sienos, iš jo liejami pamatai.

Malūno griaučiams sutvirtinti vartojama geležis, guoliams – plienas, ketus. Verpstės – tik metalinės. Išlikusiuose malūnuose nepavyko aptikti medinės verpstės. Krumpliai gaminami iš skroblo, klevo, beržo. Beržas bene plačiausiai vartojamas. Jis parenkamas garbanotas, nes toks ne taip greit skyla. Stabdys dažniausiai gaminamas iš gluosnio.

Dalis metalinių dalių buvo gaminama vietos kalvių, dalis perkama parduotuvėse. Malūnų dalimis prekiavo Šiaulių, Kauno, Tilžės, Klaipėdos, Liepojos prekybininkai. Vienas iš sudėtingiausių mazgų, gaminamų fabrikuose, buvo ketinės sparninio veleno galvos.

Malūnams reikėjo ir audinių: milo, šilko, maišinės medžiagos, drobulės, be to, pakulų, įvairaus storio virvių, lajaus tepimui.

Girnos dažniausiai būdavo iš raudono rupaus akmens su juodais intarpais. Pasitaiko ir smulkia- grūdžio pilko akmens girnų. Girnos iškalamos įvairiai, bet dažniausiai tiesių linijų grioveliais arba išcentriniais lankeliais. Siame amžiuje pasirodo lietinės it prancūziškosios girnos, kurios pamažu išstumia akmenines. Prancūziškomis girnomis vadintos girnos su lietomis importuoto iš Prancūzijos akmens plokštėmis, iš kurių sudėliojamas visas girnų darbinis paviršius. Jos būdavo liejamos iš cemento, su bet kokiu užpildu, kartais net plytų. Tik darbiniam paviršiui buvo vartojamas chloras, magnezija, alūnas. Šių medžiagų buvo galima nusipirkti malūno reikmenimis prekiaujančiose firmose. Buvo galima nusipirkti ir pačias girnas. Malūnuose gan dažnai aptinkamos Kauno, Klaipėdos, Tilžės dirbtuvių lietosios girnos. Dažnai aptinkama ir akmeninių girnų su lietiniu sluoksniu.

 

Neliko meistrų, kurie galėtų prisiminti malūnų statybą nuo pat pradžios. Daugiau užfiksuota duomenų tik apie perstatymą. Nuo Pirmojo pasaulinio karo nauji malūnai mažai kur buvo statomi. Jie dažniausiai perkeliami, kai kurie, pavyzdžiui, Daužnagių (Radviliškio r.), Lapgalių (Rokiškio r.), Plynių (Šakių r.) malūnai – net į trečią ar ketvirtą vietą. Naują malūną pradėdavo statyti 3–4 žmonės ir per vasarą pastatydavo. Iš pradžių jie paruošdavo visą medžiagą, pabandydavo sunerti mazgus ir vėl juos išardydavo. Stiebinį malūną pradėdavo ręsti nuo stiebo, spyrių ir kryžiaus. Ant stiebo užkeldavo balną. Šioms malūno dalims parinkdavo storiausią ir patvariausią medžiagą. Ant balno galų būdavo užtraukiami suręsti šoninių sienų rėmai. Keldavo skrysčiais ir suktuvu. Pavaros krumpliaračius, ašis taip pat gamindavo ant žemės labiausiai prityrę meistrai. Sudėtingiausia būdavo pagaminti sparninį veleną. Aptašius iki reikiamo pavidalo, nuobliavus sparninį veleną, būdavo tekinamas jo kaklas. Vėliau, atsiradus ketinėms sparninio veleno galvoms, tekinti nebereikėdavo, pakakdavo veleną išcentruoti. Paruoštas žemėje sparninis krumpliaratis dviem dalimis būdavo užkeliamas į malūno viršų arba į kepurę ir parišamas palubėje. Sunkiausias malūno mazgas – sparninis velenas – irgi būdavo užkeliamas skrysčiais bei suktuvu. Storas lynas būdavo užrišamas ant sparninio veleno drūtgalio ir pririšamas prie laibgalio. Skrysčiai būdavo iškeliami ant storos karties virš malūno taip, kad pakeltą sparninį veleną laibgaliu į viršų iki sparninio veleno akmeninio guolio būtų galima atrišti nuo lyno ir, toliau keliant vien už storgalio, laibgalį traukti į malūną bei įverti į palubėje kabantį sparninį krumpliaratį. Padėjus sparninį veleną į guolius, suveržiamos aplink veleną abi sparninio krumpliaračio dalys. Sparninis velenas tiek į stiebinį, tiek į kepurinį malūną keliamas panašiai. Skiriasi tik kepurinio malūno surinkimo pradžia. Ant įrengto pagrindo malūno viduje statomas aukštas, paremtas spyriais stiebas, šalia jo – statvolis. Stiebo viršuje pririšami skrysčiai, kuriais keliami dviejų priešpriešinių sienų trapeciniai rėmai, kol jų didysis pagrindas pasiekia reikiamą vietą malūno pagrinde. Tos sienos sujungiamos sijomis ir ant jų dedamos visų aukštų perdangų sijos. Prie pastatytų dviejų pagrindinių rėmų tvirtinamos kitų sienų dalys.

Girnos į stiebinį ar kepurinį malūną būdavo įkeliamos panaudojant sparninį veleną jau su sparnais. Sukant malūną, ant sparninio veleno būdavo vyniojamas lynas, pririštas prie girnakmenio. Paskutinis, sudėtingiausias statybos etapas būdavo kepurinio malūno centravimas, o stiebinio malūno - balansavimas.

Nedaug žinoma malūnų meistrų pavardžių. Dažniausiai prisimenami tik savininkai. Apie Steigvilius buvo žinomas malūnų meistras Bredekis, Vaivadiškių malūną statė meistras nuo Ramygalos Biliūnas, o Biržų, Pasvalio rajonuose garsus meistras buvo Juozas Matuzevičius (poeto E. Matuzevičiaus senelis). Užnemunėje garsūs malūnų meistrai buvo Vosyliai ir Dailidės. Lietuvoje buvo du didesni malūnų statybos centrai – vienas prie Griškabūdžio, kitas – Karčemų kaime. Čia malūnus kaimo meistrai statydavo pardavimui: pastatydavo malūną, pradėdavo malti, o paskui parduodavo ir perkeldavo į naują vietą. Bet dažniausiai malūnus statydavo keliaujantys meistrai. Mažuosius malūnėlius – vėjagirnes valstiečiai statydavosi patys.

Kai vėjo malūnus pradėjo stumti varikliniai, kai kurie malūnininkai statydinosi jau neperspektyvius malūnus vien dėl to, kad „negali be malūno ūžimo gyventi“. Taip pasistatydino vėjo malūną Radviliškyje Pukertas, vienas iš gausios malūnininkų Pukertų šeimos. Užnemunėje gyvena didelis malūnų mėgėjas ir žinovas J. Bubilaitis. Jis pasistatydino šalia tėvo statyto antrąjį malūną. Visa malūno įranga labai kruopščiai jo paties padaryta. Malūnininko sveikata jau prasta, bet malūnas dar tvarkingas, su sparnais.

Aukštaitijoje gyvena malūnininkas Zenkevičius, kuris taip pat puikiai prižiūri malūną. Sigutėnų malūnininkas iki pat mirties gerai prižiūrėjo mokslui įdomų malūną. Malūnininkas Totoraitis nuo vaikystės su malūnu. 1919 metais jis pasistatė nedidelį malūnėlį, jį išpuošė, išdailino. Malūnas ir šiandien veikia. Labai išradingas meistras, Ievos Simonaitytės teigimu, buvo malūnininkas Geinys. Jo kūrinys perkeltas į Liaudies buities muziejų. Malūnininkas Punelis garsėjo mokėjimu išversti sparnus. Giedraičių malūną, kuriame Kauno medžiotojai įkūrė visuomeninį Buities ir faunos muziejų, iki pat mirties prižiūrėjo senas malūnininkas A. Šidlauskas. Pagrįžuvėlio malūnininkui, palaidotam čia pat, netoli malūno, paminklo pagrindas - rausvo granito girnakmenis. Dabar nebesužinosime, kas ilsisi po antkapiniais paminklais, stovinčiais ant girnakmenių Kavarsko ar Šilalės kapinėse. Kas žino, gal Dilbikių k. (Skuodo r.) po koplytstulpiu, įstatytu į girnakmenį, irgi ilsisi malūnininkas...

Malūnų konstrukcijos, mediniai įrenginiai rodo meistrų nagingumą, gebėjimą apgalvotai derinti funkcinę paskirtį su praktiškumu bei ekonomiškumu.

 

Malūnai – gamybiniai trobesiai, bet liaudies meistro ranka intuityviai pajungė juos kukliam, santūriam mūsų kaimo architektūros stiliui. Stiebiniuose malūnuose dažniausiai dekoruojami balkonėliai – išpjaustinėti ažūriniai ornamentai puošia jų tvoreles. Prie stogelių kalamos dailiai išpjautos vėjalentės. Frontalioji sparnų pusė dažniausiai nepuošiama – klientai mato malūną tik iš uodegos pusės. Kepurinių malūnų ornamentuojama kepurės apačia. Dažnai gražiai profiliuojamas skydas po sparniniu velenu, pridengiantis nuo kritulių malūno kepurės ir liemens sujungimą (61 pav.). Savitą meninę išraišką malūnams suteikia konstruktyvios durys, langeliai, jų forma. Langeliai stačiakampiai, kvadratiniai, nuo vieno iki aštuonių įstiklintų gabalėlių. Pirmų aukštų langeliai su dekoruotais virbais. Mūrinių malūnų langus puošdavo skliauteliai, apvadai ir pan. Išradingai taikomos natūralių statybinių medžiagų spalvinės savybės, formos ir faktūros ypatumai. Antai netinkuotų malūnų akmenų mūro siūles gražiai puošia į baltų kalkių skiedinio siūlę įspausti juodos skaldos gabalėliai. Langus ir duris išryškina raudonų plytų apvadai su balta rišamąja medžiaga ir juodu ar pilku akmeniu (Stačiūnų malūnas, Pakruojo r.). Puošybos elementams galima priskirti inicialus ir datas. Antai Pumpėnų malūne mūre iš plytų išdėlioti ornamentai, o Vaškų malūne – data. Durys dažniausiai dvivėrės, puošiamos panašiai kaip klėčių durys, tik santūriau. Gražus malūno akcentas yra i kutą panašus papuošalas. Vėjarodėje paprastai įrašoma pastatymo arba remonto data.

Malūno interjerą visų pirma puošia dailiai išbaigtos malūno dalys. Kartais jos dekoruojamos tekintais elementais. Stačiūnų malūne aptiktos tokių elementų tekinimo staklės. Itin mėgstama pažymėti malūnų statybos datą. Stiebiniuose malūnuose ji įrėžiama arba įrašoma degutu stiebe arba balne, kepuriniuose – kepurėje. Kartais pasitaiko degutu išpieštų piešinėlių arba reklaminių žaislų.

Malūnų puošyba gerai santykiauja su pastato visuma, dekoras saikingas, dažniausiai funkcinis.

 

XX a. pradžioje baigiasi vėjo malūnų era – kaskart daugiau girnų ima sukti varikliai. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje lokomobilius keičia vidaus degimo ir dyzeliniai varikliai. Vėjo malūnų, priklausomų nuo gamtinių sąlygų nebeapsimoka statyti, nes tiek vėjo malūno, tiek variklio kaina buvo panaši (Užnemunėje apie 2000 litų). Vienintelis akstinas, skatinęs dar statyti vėjo malūnus, buvo tai, kad jiems nereikėjo kuro. Bet ir šiuo atveju su jais stipriai konkuravo varikliniai malūnai. Juo labiau, kad buvo variklinių kilnojamų malūnų. Antai Kėdainių vėjo malūnas apie 1926 metus buvo nugriautas ir įrengtas kilnojamas malūnas. Jo savininkas atvykdavo prie kitų malūnų ir paviliodavo dalį klientų.

Pokario metais, atkūrus karo sugriautą ūkį, elektrifikavus kaimą, didžioji dalis malūnų buvo pritaikyta sukti elektra. Daugelyje malūnų, pavyzdžiui, Liepaloto, Rogupių, Paluobių, Puškonių ir kituose, buvo išsaugota visa vėjo malūno įranga. Kai kur jos jau nebepaisoma – nuverčiama kepurė ir panaudojamas tik pastatas bei girnos, pavyzdžiui, Raudonpamūšio, Danilavos–Gudžiūnų, Piliamanto, Anglininkų ir kt.

Netekę ūkinės-ekonominės reikšmės, malūnai ėmė labai sparčiai nykti. Daugelis jų palikti tušti likimo valiai (Rygiškių, Kantvainų, Vėriškių). Kai kuriuose įrengiami sandėliai, paliekant įrengimus (Keturnaujienos, Panekelpių, Žarėnų–Latvelių), o kituose – išmetus įrengimus (Mekių). Nemažai malūnų perduodama kolūkiečiams nugriauti arba panaudoti ūkiniams reikalams (Nirtaičių, Radviliškio, Daužnagių).

Patikimiausiai malūnai saugomi muziejuose. Pirmasis eksponatas Liaudies buities muziejuje buvo malūnas, atgabentas iš Akmenos kaimo 1969 m. Vėliau buvo perkelti dar 5 malūnai. Trijuose iš jų įrengtos interjero ir trijuose – eksterjero ekspozicijos. Sovietinėje Lietuvoje tai buvo vieninteliai malūnai, kurie eksponuojami kaip liaudies technikos ir architektūros paminklai. Jų patalpose ir dabar demonstruojama malimo technologija.

Po vieną vėjo malūną turi Šiaulių ir Telšių regioniniai muziejai.

Kai kurie vėjo malūnai pritaikyti kitiems tikslams. Antai populiariame Šeduvos malūne įrengtas pakelės restoranas. Jis pradėjo veikti 1967 metais. Tai pirmasis tokio tipo vėjo malūno pritaikymas nūdienos poreikiams. Žuvinto vėjo malūne taip pat buvo įrengta visuomeninio maitinimo įmonė. Pastaroji kuklesnė, išsaugota ir didelė dalis įrangos. Šiuo metu ji jau neveikia, malūnas stovi nenaudojamas.

Kita vėjo malūnų pritaikymo forma – visuomeniniai muziejai. Vienas iš pirmųjų buvo įsteigtas Kauno medžiotojų draugijos narių iniciatyva ir visuomeniniais pagrindais Giedraičių malūne. Išsaugota malūno kepurės įranga ir didžioji technikos dalis, įvesta elektra, sienos apkaltos skeltais rąsteliais. Malūne-muziejuje buvo eksponuojami senoviniai medžioklės ir buities reikmenys, liaudies menininkų dirbiniai, keletas malūno nuotraukų. Deja, šiuo metu malūnas nenaudojamas.

Panašiu principu įrengtas ir linų muziejus Upytėje. Muziejuje išsaugota šiek tiek malimo technikos, įrengta su linininkyste susijusių daiktų ekspozicija.

Apžvelgę vėjo malūnus, matome, kad juose buvo svarbiausi dabartinių mašinų elementai: įvairių tipų pavaros (frikcinės, diržinės, sliekinės, grandininės, žvaigždinės, krumplinės su šulračiais, krumpliastiebiais ir įvairiausių tipų krumpliaračiais: cilindriniais, kampiniais, kūginiais, vidinio ir išorinio susikabinimo krumpliais), terkšliniai mechanizmai, svertai, svertų sistemos, juostiniai stabdžiai, pleištiniai ir sraigtiniai varžtai, sraigtiniai keltuvai, kaušiniai ir srieginiai gabentuvai, guoliai, spyruoklės (plunksninės ir įvijinės). Be šių detalių, tiesa, pagamintų iš naujų medžiagų, neapsieina dabartinės mašinos. Malūnuose randama ir distancinio valdymo, signalizacijos, automatikos užuomazgų. Sparnai – propelerio ir malūnsparnio sraigto pirmtakai – ilgus amžius buvo taikomi ir tobulinami malūnuose. Malūnininkai ir malūnų meistrai susipažindavo su aerodinamika, trintimi, triukšmu, vibracija.

Malūnų įtaka technikos raidai pasauliniu mastu – neabejotina. Pirmaisiais mūsų tūkstantmečio amžiais pasiekę jau 40-60 AJ galią, iki XVIII a. pabaigos jie lėmė techninių įrenginių pobūdį. Malūnai, tobulinami praktiniu keliu, skatino daugelio mokslo šakų, ypač aerodinamikos, mechanikos, architektūros, vystymąsi. Vėlesniais laikais jau mokslas savo ruožtu pateikia daug malūnų patobulinimų.

Malūnų statyba ugdė daugelio sričių amatininkus: dailides, stalius, kalvius, akmenskaldžius, statybininkus, girnų kalėjus, mūrininkus, audėjus, virvininkus, tekintojus ir, be abejo, malūnų meistrus bei malūnininkus. Malūnų meistrai turėjo būti gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija, tai rodo mūsų laikus pasiekę malūnai.

 

(pagal A.Andrejevas, E.Morkūnas „Technikos paminklai Lietuvoje. Vėjo malūnai“. Vilnius, 1982, p. 5–29)

 

 

 

*Pirmasis skaitmuo žymi šaltinių ir literatūros sąrašo eilės numerį, antrasis – leidinių puslapius arba muziejų fototekų negatyvų numerius. Kai nurodomi du ar daugiau šaltinių, jų skaitmenys atskirti kabliataškiu

 

 

 

 

 

BB - Vytauto Dižiojo karo muziejaus archeologijos skyriaus Balio Buračo fotonegatyvų rinkinys

CVA - Lietuvos centrinis valstybės archyvas

ES - Istorijos instituto etnografijos sektoriaus fototeka

KAA - Kauno apskrities archyvas

KPC - Kultūros paveldo centras

LBM - Lietuvos liaudies buities muziejus

LII - Lietuvos istorijos institutas

LNM - Lietuvos nacionalinis muziejus

LNMB RS - Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius

LVIA - Lietuvos valstybės istorijos archyvas

MA RS - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius

NČDM - Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

PRI - Paminklų restauravimo institutas

ŠAM - Šiaulių "Aušros" muziejus

VAA - Vilniaus apskrities archyvas

VDKM - Vytauto Dižiojo karo muziejus

VUB RS - Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius

ŽMA - Žemaičių muziejus "Alka"

 

 

 

 

 

1. Andrejevas A., Morkūnas E. Technikos paminklai Lietuvoje. Vėjo malūnai. - V., 1982.

2. Baranowski B. Polskie mlynarstwo. - Osolineum, 1977.

3. Čerbulėnas K. Kaimo mediniai ir mūriniai gamybiniai trobesiai. - Lietuvių liaudies architektūra, t. 2. V., 1968, p. 70-73.

4. Geschichte der Technik. - Leipzig, 1978.

5. Gleisberg H. Das Kleine Mühlenbuch. - Deutsche Heimatbücherei.

6. Juodakis V. Balys Buračas. - V., 1971.

7. Kłosy, 1887, t.2, p. 208.

8. Lietuvių kalbos atlasas, d. 1: Leksika. - V., 1977, p. 136-141.

9. Lietuvių kalbos žodynas, t. 7. - V., 1966.

10. Lietuvių liaudies architektūra, t. 2. - V., 1968.

11. Lietuvių liaudies menas: Architektūra, d. 1. - V., 1957.

12. Lietuvių liaudies menas: Architektūra, d. 2. - V., 1968.

13. Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra. - V., 1970.

14. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu /K. Meškauskas,V. Puronas ir kt. - V., 1976.

15. Meškaitytė L. Gimtasis kraštas (Atvirukų rinkinys). - V., 1968.

16. Milius V. Vėjo malūnai. - Mūsų gamta, 1972, Nr. 4, p. 11-12.

17. Petrulis J. Vėjiniai malūnai. - Gimtasis kraštas, 1941, rugpjūtis, Nr. 1-2, p. 46-51.

18. Raulinaitis A. Klaipėdos senamiesčio architektūra ir sutvirtinimai. - Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 3. V., 1966, p. 341-357.

19. Šliavas J. Žeimelio apylinkės malūnai. - Muziejai ir paminklai, 1970, gruodis, p. 99-102.

20. Vařeka J. Větrné mlýny na Moravě a ve Slezsku. - Uherské Hradiště, 1967.

21. Льоцци М. История физики. - M., 1970.

22. Меркис В. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в ХIX в. - Вильнюс, 1969.

23. Пономорев Н. А. Возникновение и развитие ветряной мелницы. - М., 1958.

24. BB fotorinkinys.

25. CVA.

26. KAA.

27. LVIA, f. SA, Nr. 3342-3352.

28. Čerbulėnas K. Valstiečių kiemo pastatų formavimosi istorija Lietuvoje (iki XX a. vidurio) [Rankraštis]. K., 1972. - LBM biblioteka, inv. Nr. 656.

29. LNM fototeka.

30. NČDM fototeka.

31. NČDM taikomosios dailės skyrius, inv. Nr. Pf 12, fotografija Nr. E 866.

32. LBM biblioteka, inv. Nr. 22/1.

33. LBM fototeka.

34. Lietuvos istorijos instituto etnografijos sektoriaus fototeka.

35. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius.

36. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius.

37. PRI fototeka.

38. Rietavo miesto fotografija H. Grinevičiaus fotorinkiniuose.

39. ŠAM fototeka.

40. Žemaičių muziejaus "Alka" rankraštynas.

41. VU bibliotekos rankraščių skyrius.